Duona

Mano pradinių klasių mokytoja buvo nuostabioji Birute.  Ji gyveno mūsų kaime, turėjo pirtį ir mus vaišindavo savo namine duona. Jausmas ją suvalgius buvo neapsakomas. Ką tik iškepta, šilta duona po pirties. Garuojanti po nosim, su silkės gabaliuku.

Atėjo momentas, kai paskambinau jai ir paklausiau – kaip ji savo duoną maišo ir kaip pasidaryti raugą. Ir nesigavo iš pirmo karto. Dariau, dariau, mokinaus, kepiau sau, šeimai...

Vieną dieną pajaučiau, jog duona pradeda kviesti mane, lyg prašytis, jog ją iškepčiau, nunesčiau kažkam, jog ji būtų suvalgyta. Ir tada gavos.

Todėl, aš tikiu, kad joje yra tiek gyvybės, jog jeigu žmogus nori, valgydamas maistą jis tampa gyvas.